Netoli Ažuožerių Pašventupio kaime, Pienionių miške, stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys telkšo vienas didžiausių Lietuvoje gėlo vandens šaltinis - nuo seno vadinamas Karalienės liūnu.
Daugelį jis domina ne tiek kaip gėlo vandens šaltinis, tegu ir vienas didžiausių Lietuvoje, o kaip Karalienės liūnas, kur su obuolmušiais žirgais kadais kinkyta karieta nugarmėjo gelmėn karalienė, kur nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė... Karalienės liūno plotas – 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu.Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.
Telkšančio vandens paviršių kas vasarą užtraukia vandenplūdai, maurės, plūdenos ir kiti vandens augalai. Pro juos tik vietomisprasišviečia melsvai žalias vanduo. Suspindi ir vienas kitas lūgnės žiedelis. Kažkur ten giliai, po žalia vandenžolių danga, pulsuoja, plaka akiai nematomas verdenis. Neskamba, nečiulba čionai versmė, šis vandens telkinys vis labiau panašus į paupio senvagę nei į šaltinį. Liūną glaudžiai apstoja medžiai. Saulė čia pažvelgia tik tuomet, kai pakyla aukštai virš medžių viršūnių, bet ir tada jos spinduliai neperšviečia šios tamsios, paslaptingai nuteikiančios gelmės.
Pasak senolių prisiminimų, jų pasakojimų, kadaise šitas liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai. B. Buivydaitė knygoje "Anykščių baladės" suformavo vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Psak legendos - tai vartosi dugne vaidilutė, vis negali nurimti.
"Senolių sekti padavimai, A. Vienuolio - Žukausko dar labiau suromantinti, įdvasina slėpiningą, versmėtą gelmę, palinkusias, vandenyje mirkstančias šakas, medžius, aplink vešančią augmeniją. Mėgdavo A. Vienuolis - Žukauskas parymoti prie Karalienės liūno, pasvajoti apie senovę, mintyse regėjo deivės Mildos aukurą, slėptis nuo priešų brendančius senelius, moteris, vaikus..."
Legendos apie Karalienės liūną.
Seniai seniai prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios - ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linkmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė - kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda - tūkstančiai juodų paukščių... Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę - protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams...
Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdižiai pakelta galva.
- Štai dar viena stabmeldė stovi, - ištarė karalienė ir žengė į liūną.
Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.
* * * * *
Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas.
* * * * *
Pasak legendos, vandens paviršius raibuliuoja, nes dugne vartosi vaidilutė, vis negali nurimti. Tyliomis, labai gražiomis vasaros naktimis, kai viskas aplinkui nurimsta, toji vaidilutė išnyranti į vandens paviršių. Jos rūtų vainikėlis plačiai prasiskleidžiąs, apimdamas visą liūno paviršių. Ir vaidilutė tuomet išeina į krantą, vaikšto, glamonėja medžius, rauda, gaili savo anksti prarasto gyvenimo.
